at

at- praef. I. su veiksmažodžiais žymi: 1. priartėjimą prie kalbančiojo arba jam artimo daikto: ateiti, atlėkti, atmesti, atvesti. 2. vieno daikto atskyrimą, atitolinimą nuo kito: atkirsti, atskirti, atjungti, atlupti, atplėšti. 3. užtektinai vykstantį veiksmą: atsivalgyti, atsidūkti. 4. veiksmo kartojimąsi, grįžimą į anksčiau buvusią padėtį: atkurti, atželti, atgyti. 5. atsilyginimą veiksmu: atbūti, atgrėbti. 6. intensyvų veiksmą: atkratyti, atsidžiaugti. 7. vien tik veiksmo galą: atlankyti, atšvęsti, atsitikti. II. su daiktavardžiais žymi: 1. vietą, einančią žemyn nuo kurios nors vietos: atkalnė, atšlaitė, atkriaušė. 2. įvairų pasikartojimą: atgarsis, atšventis, ataudai. III. su veiksmažodžiais, daiktavardžiais, būdvardžiais, prieveiksmiais, gaunančiais įvairias reikšmes: atlikti, atstoti, atliepti, atsakyti; atsarga, atpildas, atvejis; atlinkas, atsajus, atgalias, atbulas; atkaitomis, atžagariomis, atgal, atpenč, atstui.